Matriarchatas (iš lotyniško žodžio mater – motina ir graikiško žodžio αρχή – pradžia, valdžia) – ankstyvas primityvios bendruomeninės sistemos istorijos laikotarpis, kuriam būdinga lygiavertė, o vėliau ir vyraujanti moterų padėtis ekonomikoje ir visuomenėje. Sąvoka „matriarchatas“ taip pat reiškia ankstyvojo primityviosios bendruomeninės sistemos laikotarpio socialinę sistemą.
Visos pasaulio tautos išgyveno matriarchato etapą, kuris ateina iškart po primityviosios bandos eros ir archeologiškai datuojamas vėlyvuoju paleolitu.
Matriarchatas turi didžiulį archeologinį mastą nuo vėlyvojo paleolito iki pažengusio neolito. Paleolitas (senasis akmens amžius) tęsėsi nuo žmogaus atsiradimo (maždaug prieš 1 milijoną metų) iki maždaug 10 tūkstantmečio prieš Kristų. Fosilinio žmogaus egzistavimo laikotarpis, kuris naudojo skaldytus akmenis, medinius ir kaulinius įrankius, vertėsi medžiokle ir rinkimu, mokėsi naudotis ugnimi. Neolitas (naujasis akmens amžius) truko nuo 10 iki 3 tūkstantmečių prieš Kristų. Perėjimo nuo pasisavinamojo ūkio (medžioklės, žvejybos, rinkimo) prie gamybinės (žemės ūkio, galvijų auginimo) laikotarpis.
Matriarchatui būdingas daugiašalis gamybinių jėgų vystymasis. Ekonomika vystosi pagal medžioklės, žvejybos, kaplių auginimo ir naminių gyvūnų auginimo kryptis. Gamybos santykių pagrindas yra socialinė gamybos priemonių nuosavybė.
Būtina atskirti ankstyvą matriarchatą nuo išsivysčiusio matriarchato. Pirmasis archeologiškai atitinka vėlyvąjį paleolitą ir ankstyvąjį neolitą. Neseniai šiame etape buvo Australijos ir kai kurių Afrikos bei Pietų Amerikos regionų vietiniai gyventojai. Ūkio srityje ankstyvajam matriarchatui būdingas rinkimas, medžioklė, primityvi žvejyba; tuo pat metu rinkimas yra moteriška darbo šaka, medžioklė – vyriškoji, o žvejyba užsiima abi lytys. Šiam laikotarpiui būdingas vienodas moterų ir vyrų statusas, kuris išplaukia iš maždaug vienodos jų dalies ekonomikoje. Pagrindinis socialinis vienetas yra motinų klanas, susietas su kitu klanu per dvigubą egzogamiją (privaloma santuoka tik tarp šių dviejų klanų narių). Nėra konsoliduotos genties. Santykiai atsekami per motinos liniją. Išsaugoma grupinė santuoka, pereinanti į labiau išsivysčiusią formą – porinę santuoką, taip pat atskirą (dislokalų) sutuoktinių įsikūrimą, kurį pakeičia jų apsigyvenimas žmonos gentinėje grupėje (matrilokalinis).
Grupinė santuoka yra seniausia santuokos forma, atsirandanti primityvią bandą paverčiant genčių bendruomene žemutinio ir viršutinio paleolito sandūroje, kaip pirmoji santuokinių santykių sutvarkymo forma. Su tokiu santuokos tipu gentis buvo suskirstyta į 2 grupes („santuokos klases“); kiekvienas vienos grupės vyras galėjo būti kiekvienos kitos grupės moters sutuoktinis, santuoka tarp tos pačios grupės narių buvo uždrausta. Tiesą sakant, grupinė santuoka reiškė poros sutuoktinių santuoką, kuri buvo daugiau ar mažiau nuolatinė, tačiau lengvai išyra ir lydima laikinų santuokinių ryšių. Iš šios santuokos susiformavo grupinė, arba klasifikacija, giminystė, kurioje giminystės ryšiai išsiplėtė į giminaičių grupes (asmuo tėvu vadino ne tik tikruoju tėvu, bet ir visus į tėvo santuokos grupę įtrauktus vyrus; atitinkamai ir visas moteris). kurios priklausė šeimai, jam buvo „mamos“). į motinos santuokos grupę; visi jo paties santuokos grupės nariai jam buvo broliai ir seserys).
Porinė santuoka – tai primityvios bendruomeninės sistemos laikais egzistavusi santuokos forma, siejama su matriarchato raida. Vystantis visuomenei, santuoka pasikeitė sutuoktinių rato siaurėjimo kryptimi; sugyvenimas porose, kuris ankstyvosiose pirmykštės bendruomeninės santvarkos su grupinėmis santuokomis tarpsniais buvo tik labai trumpas, primityviosios bendruomeninės santvarkos klestėjimo laikais tampa pagrindine santuokos forma. Tačiau, būdama monogamiška, šeima porinėje santuokoje nebuvo ekonominis visuomenės vienetas. Kiekvienas santuokos poros narys ir toliau buvo tvirtai susijęs su savo genčių bendruomene. Susituokusi pora nevykdė atskiro ūkio, neturėjo turto. Šiuo atžvilgiu ši santuoka nebuvo stabili, santuokinis gyvenimas buvo lengvai išardomas. Vaikai buvo siejami su motinos genčių bendruomene ir skyrybų atveju liko joje.
Tai buvo porų santuoka tarp australų, taip pat tarp irokėzų ir daugelio kitų indėnų genčių XVIII ir XIX a. Kadangi porinė santuoka atsirado matriarchalinėje genčių bendruomenėje, kurioje moterys vaidino didelį vaidmenį gamyboje, žmona buvo lygiavertė savo vyro teisėms ir užėmė aukštas pareigas. Perėjimas nuo porinės santuokos prie monogamijos su tarpine patriarchalinės šeimos forma įvyko dėl pradinės pirmykštės bendruomenės irimo, privačios nuosavybės atsiradimo, dėl kurio šeima atsiskyrė nuo klano ir pasikeitė giminė. šeimą į savarankišką vienetą, turintį šeimos tėvo – savininko – galią.
Išvystytas matriarchatas archeologiškai atitinka vėlyvąjį neolitą. Ūkio srityje jai būdingas vyraujantis kaplių auginimas, socialinėje srityje – vyraujanti moterų padėtis visuomenėje, moterys vaidino pagrindinį vaidmenį gamyboje, jos atliko pagrindines funkcijas, o vyrai medžiojo ir žvejojo. Šiam etapui taip pat būdingas dvilypės organizacijos išsivystymas į brolišką, perėjimas nuo griežtos dvilypės egzogamijos prie gentinės egzogamijos ir stiprus genties konsolidavimas. Porinė santuoka tampa dominuojančia, dislokalią gyvenvietę pakeičia stiprus matrilokalumas. Tolimesnė gamybinių jėgų raida, ypač perėjimas nuo naminių gyvulių auginimo prie galvijų auginimo ir nuo kaplių auginimo prie arimo, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka žmogui, nulemia perėjimą nuo matriarchato prie patriarchato – paskutinio primityvaus laikotarpio. komunalinė sistema.
